Šiuo metu pasaulyje ekonomiškai stiprios tik tos šalys, kurios sugeba generuoti pridėtinę vertę iš intelektinio kapitalo. Lietuvos ekonomika rodo, kad mūsų verslui tai padaryti pavyksta vis sėkmingiau ir jo pajamos pastebimai auga. Tačiau paradoksas, kad tikrasis šalies intelektinis kapitalas, t. y. aukštųjų mokyklų dėstytojai bei mokslininkai gerėjimą jaučia vangiai. Ir taip yra ne vien dėl to, kad iš biudžeto jiems mokamas atlygis yra mažas – skirtingai nei Vakarų valstybėse mūsų šalyje verslas mažai linkęs dalytis su mokslu ir pastarajam atriekti deramą pyrago dalį už pasiūlytas idėjas bei sukurtas inovacijas. Tačiau bent jau šalies agrosektoriuje permainų metas, nes jame dirbanti akademinė bendruomenė nusiteikusi ne tik bendradarbiauti su agroverslu bei prisidėti prie jo sėkmės, bet ir aktyviai ginti savo intelektinės nuosavybės teises.
Agroverslui ir žemės ūkiui specialistus rengiančio Aleksandro Stulginskio universiteto prorektorė Laima Taparauskienė neabejoja, kad verslo ir mokslo bendravimo kultūrą būtina keisti: „ASU visą laiką buvo ta šalies aukštoji mokykla, kurios mokslo veikla buvo orientuota į praktinį žinių pritaikymą žemės ūkyje. Tad turime būrį socialinių partnerių – agroverslo atstovų – su kuriais bendraujame ir bendradarbiaujame, atlikdami tyrimus bei kurdami inovacijas. Tačiau iš esmės požiūrį būtina keisti. Bet kuri valstybė tuo labiau klesti, kuo palankesnės sąlygos joje sudarytos vystytis verslui. Verslas savo ruožtu yra stiprus ne tuomet, kai remiasi principu „perku – parduodu“, bet kai sugeba naudotis mokslo informacija, diegia pažangias technologijas ir sukuria pridėtinę vertę. Tarkime, Lietuvoje džiaugiamasi, kad auga eksportas. Tačiau į užsienį parduoti grūdus yra pats prasčiausias eksporto variantas. Nes šiuo atveju eksploatuojame savo gamtos išteklius ir žmogaus darbo jėgą, o intelektinį kapitalą praktiškai paliekame nuošalyje, nesukurdami pridėtinės vertės. O štai pasitelkus intelektinį kapitalą galima sukurti galutinius ypač paklausius rinkoje produktus, o tuo pačiu ir naujas darbo vietas bei užsitikrinti oresnius atlyginimus. Kita vertus, labai aktualus klausimas yra intelektinė nuosavybė ir jos apsauga diegiant inovacijas gamyboje bei kiek finansinės naudos šiandien iš to gauna mokslininkas? Deja, vis dar yra verslininkų, mąstančių, jog mokslininkai savo žiniomis turi dalytis neatlygintinai arba pusvelčiui. “, – teigia L. Taparauskienė.
Pašnekovė pasakoja, kad atsivėrus ES stuktūriniams fondams, ASU mokslo bazė buvo itin sustiprinta – čia įrengtos pasaulinio lygio modernios laboratorijos. Tačiau ES sąlyga suteikiant paramą buvo vienareikšmė – įdėtos investicijos turi „dirbti“ ne tik mokslui bet ir verslui.
„Šiuo metu ASU suteiktos finansinės galimybės stiprinti savo Komunikacijos ir technologijų perdavimo centrą (KTPC), kuriame dirba energinga jaunų specialistų komanda. KTPC veiklos tikslas ir yra generuoti pridėtinę vertę iš intelektinės veiklos. KTPC komandos misija – tapti verslo ir mokslo interesų ambasadore, t.y. surasti reikalingus kontaktus, koordinuoti nenutrūkstamą bendradarbiavimo procesą, padėti mokslininkams perprasti verslo subtilybes, o verslui orientuotis mokslo srityje. Jei verslininkui kyla problema, o mokslininkas žino, kaip tą problemą išspręsti, mūsų tikslas – abiems pusėms palankios sąlygos bei rezultatai.
Kita vertus, neretai mūsų žmonės intensyviai darbuojasi savo siauroje srityje, sėkmingai publikuoja darbus prestižiniuose mokslo leidiniuose, pristato tyrimų rezultatus visame pasaulyje, o netgi gretimose laboratorijose dirbantys kolegos nežino, kuo konkrečiai žmogus užsiima. Tad viena iš KTPC komandos užduočių bus „inventorizuoti“ akademinės bendruomenės narių veiklos sritis bei surasti verslo atstovus, kuriems šios sritys gali būti naudingos praktikoje“, – ateities planais dalijasi L. Taparauskienė, pastebėdama, kad pats agroverslas dažnai mąsto stereotipiškai, pavyzdžiui, kad ūkinių gyvulių mėšlas gali būti panaudotas tik kaip organinė trąša. O savo srities profesionalas mokslininkas gali pasiūlyti technologiją, kaip šį mėšlą pritaikyti žaliajai energetikai ir iš to gauti didesnę pridėtinę vertę. “Galiausiai netgi jei esamuoju momentu mokslininkas nežino konkrečios problemos sprendimo būdo, jis yra smalsus žmogus, nuolat bendraujantis su užsienio kolegomis, dalyvaujantis mokslinėse konferencijose. Taigi, tikėtina, kad vienaip ar kitaip jis sprendimą suras greičiau nei pats ūkininkas ar agroverslo įmonė”, – neabejoja pašnekovė.
Jos teigimu, šios aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės nariai yra sukūrę ne vieną patentuotą technologiją, prisidėję prie prototipų kūrimo, kurie šiandien yra sėkmingai įdiegti gamyboje. Tai yra sritis, kurioje mokslininkas turėtų gauti finansinę naudą iš pridėtinę vertę generuojančių technologijų. “Vakarų šalyse verslo pelno dalis tokiu atveju nuolat “kapsi” išradėjui. Todėl mūsų tikslas ne tik surasti partnerius, kurie komercializuotų mokslininkų išradimus, bet ir ginti mokslininkų interesus”, – kalba L. Taparauskienė, pastebėdama, kad patys mokslo žmonės iš prigimties, deja, nėra verslūs ir retas jų sugeba „parduoti“ savo idėjas, o verslas tuo ir pasinaudoja.
„Dažnokai pasitaiko situacijų, kuomet bendraujant su verslu, išryškėja tendencija, kad mokslas turi konsultuoti nemokamai, bet juk tai žinios, kurios sukauptos investuojant savo laiką ir gebėjimus, todėl tai yra intelektinis kapitalas, kuris turi savo kainą. Mokslui ir verslui dirbant ranka rankon galima sukurti ateities verslus. Sujungiant kūrybiškumą su verslumu rezultatas gali nustebinti ne tik stereotipinį mąstymą turinčius atstovus. Naujai suburta KTPC komanda padės mokslininkui ir verslininkui rasti abiem pusėms naudingą bei orų bendradarbiavimo modelį.“ – neabejoja pašnekovė.
Paklaustas, koks tas modelis yra dabar ir kokią mato jo viziją, ASU Mokslo skyriaus vedėjas, inžinerinėje srityje dirbantis žinomas mokslininkas prof. Egidijus Šarauskis teigia, kad mokslininkai, pasiekę aukštų mokslinių rezultatų, dažniausiai yra mokslo fanatikai. Jiems labai svarbu gauti naujus ir reikšmingus mokslinių tyrimų rezultatus, kuriuos skelbia aukščiausio lygio moksliniuose žurnaluose, tačiau tokių mokslininkų gebėjimai parduoti ar komercializuoti savo gautus mokslinės veiklos rezultatus yra gana riboti. Todėl verslas dažnai tuo ir pasinaudoja, gauna aukšto lygio mokslinių tyrimų paslaugas už sąlyginai nedidelę kainą.
“O juk galimybė kurti naujas žinias, tobulėti savo srityje ir gauti papildomą atlygį yra pagrindiniai veiksniai, motyvuojantys mokslininkus vykdyti verslo užsakomuosius tyrimus. Vienas sunkiai suderinamų dalykų yra tai, kad verslas dažniausiai nori gauti tyrimo rezultatą labai greitai, o mokslininkai, vertinantys savo vardą, greitai rezultato pateikti negali, nes jie privalo tyrimus atlikti išsamiai, su daug pakartojimų, kad rezultatai būtų patikimi. Žinant, kad žemės ūkio moksluose vienas pakartojimas dažnai užtrunka vienerius metus, patikimų rezultatų gali tekti laukti net kelerius metus. Nepaisant to, glaudus verslo ir ASU mokslininkų bendradarbiavimas vis stiprėja. Tam ypač stiprų postūmį duoda MITA inovacijų skatinimo priemonės, tokios kaip „Inočekiai“ ar „Technologinės plėtros projektų finansavimas“. Vien pagal šias priemones per keletą paskutinių metų ASU mokslininkai verslui atliko per 60 projektų.“- optimistiškai mokslo ir verslo partnerystę skaičiais įvardina pašnekovas.
Nemažą bendradarbiavimo su mokslu patirtį turintis UAB “Bioenergy LT”pardavimų vadovas Tomas Vaitkevičius apie mokslo ir verslo draugystę sako: „Mūsų įmonės bendradarbiavimas su Aleksandro Stulginskio universitetu tęsiasi jau daugiau kaip 15 metų. Tačiau kalbėdami apie šio bendradarbiavimo naudą vien agroverslui, būtume netikslūs, nes abi šalys visų pirma siekiame naudos Lietuvos žemės ūkiui. Mat jeigu bus sveikas mūsų dirvožemis, sveiki bus ir žmonės.
Mūsų gaminami biologiniai preparatai gerina dirvožemio būklę, naudojant juos, galima sumažinti cheminių trąšų ir pesticidų normas. Prieš diegiant naujus preparatus praktikoje, mums labai svarbi mokslininkų nuomonė. Pamokos, gaunamos analizuojant fundamentinius mokslo tyrimus, inovatyviam verslui yra neįkainuojamos. Tai leidžia susidaryti nuomonę apie tikrąją dirvožemio būklę bei jos gerinimo galimybes.
Suprasdami problemos mąstą su ASU mokslininkais kuriame jungtinius projektus. Kartu esame sukūrę biologizuotas intensyvios žemės ūkio augalų auginimo technologijas, kurios leidžia ūkininkui racionaliau panaudoti trąšas, augalų apsaugos priemones ir sumažinti augalų auginimo kaštus, kartu tausojant šalies dirvožemį.
Su mokslininkais atsiskaitome pagal dabar galiojančias taisykles. Kai nusibrėžiame projekto tikslus, kitas etapas – bendradarbiavimo sutarties sudarymas, kurioje apibrėžiama tiek abiejų šalių įsipareigojimai tiek atsiskaitymai už juos. Elgtis priešingai būtų nei korektiška, nei civilizuota.“
Laura Žemaitienė
Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja
Aleksandro Stulginskio universitetas
