Baltijos šalyse Lietuvai tenka didžiausia pieno rinkos dalis – mūsų šalis perdirba 60 proc. ir superka beveik pusę viso regiono ūkiuose pagaminamo pieno. Tačiau statistika liudija, kad šios dvi svarbiausios pienininkystės grandys eina skirtingais keliais – Lietuvos pieno perdirbimo pramonės dalis Baltijos rinkoje didėja, o iš šalies ūkininkų superkamo pieno rinka kasmet traukiasi.
Lietuvai tenka beveik pusė visos Baltijos šalių pieno supirkimo rinkos, tačiau mūsų šalies pieno gamybos ūkiuose rinkos dalis kasmet mažėja – konkurencinę kovą laimi Latvijos ir Estijos pieno ūkiai.
Dar prieš kelis metus iš Lietuvos ūkininkų buvo superkama pieno kiek daugiau, negu Latvijoje ir Estijoje kartu sudėjus. Dabar šis santykis nebe mūsų naudai. Nuo 2006 metų, kai Lietuvai teko 52 proc. Baltijos šalių pieno supirkimo rinkos, iki 2017 m. mūsų rinkos dalis susitraukė 4 procentiniais punktais iki 48 proc. Skaičiuojant vidutinėmis pieno supirkimo kainomis mūsų šalies prarastos pieno supirkimo rinkos vertė dabar siekia maždaug 30 mln. eurų.
Perdirbėjų investicijos pasiteisino
Tuo tarpu Lietuvos pieno perdirbimo įmonės 2006-2016 m. laikotarpiu tarp Baltijos šalių rinkos dalį padidino nuo 56 iki 60 proc. Lietuvos perdirbėjų sėkmingus rezultatus nulėmė investicijos į įmonių modernizaciją bei gamybą, o taip pat aktyvi eksporto rinkų paieška bei produkcijos pardavimų didinimas užsienyje.
Mūsų šalies perdirbėjai investuodami į naujas technologijas bei plėsdami pieno gaminių asortimentą konkurencinėje kovoje nurungė kaimyninių šalių perdirbimo pramonę. Didžiulės investicijos į perdirbimo pramonę nulėmė efektyvesnę gamybą ir aktyvią rinkodarą eksporto rinkose – tai užtikrino lietuviškų pieno gaminių pardavimo didinimą užsienyje.
Pasaulio mastu sąlyginai nedidelės Lietuvos pieno perdirbimo įmonės pasižymi lankstumu ir greita reakcija į besikeičiančius vartojimo poreikius eksporto rinkose, todėl sėkmingai gali konkuruoti su pasauliniais pieno gamybos milžinais.
Latvių ūkininkų spurtas
Kasmet prarandamą Lietuvos pieno gamybos rinkos dalį atsiriekia sparčiai pieno ūkius plėtojanti Latvija, kurioje aktyviau nei Lietuvoje vyksta pieno ūkių stambėjimas bei kooperacija, o taip pat didinamos investicijos į ūkių modernizavimą ir efektyvumą. Jeigu dar prieš penkis metus Lietuvos ir Latvijos pieno ūkių situacija buvo labai panaši, dabar latviai mus jau lenkia.
Vidutiniai pieno ūkiai Latvijoje dabar dukart didesni nei Lietuvoje, kaimynai kasmet didina žalio pieno eksporto apimtis į Lietuvą, o taip pat tampa rimtu konkurentu dėl žaliavos eksporto į Lenkiją.
Baltijos šalių pieno supirkimo 2006-2016 m. rinka išaugo 18 proc. iki 2941 tūkst. tonų pieno. Per tą laiką iš Baltijos trejeto Latvijos pieno supirkimo kiekiai augo daugiausiai – 38 proc. iki 814 tūkst. tonų, Estijos augimas atitiko regiono vidurkį – 18 proc. iki 715 tūkst. tonų, o Lietuvos prieauglis buvo kukliausias – 9 proc. iki 1412 tūkst. tonų.
Kaimynų ūkiai dirba efektyviau
Pieno supirkimo statistika Baltijos šalyse liudija, kad Latvijos ir Estijos pieno ūkiai dirba efektyviau, jų konkurencinis potencialas didesnis. Tai lemia skirtinga Baltijos šalių pieno ūkių struktūra – Lietuvoje pieno supirkimo rinkoje dalyvaujančių ūkių vidutinis dydis siekia 11 karvių ūkyje, Latvijoje – 20, Estijoje – 133.
Tarp Europos Sąjungos šalių, kuriose pienininkystė užima svarbią ekonomikos dalį, Lietuvos pieno ūkių struktūra yra labiausiai atsilikusi. Pernelyg didelis smulkių pieno ūkių skaičius šalies biudžetui yra nemenka našta – valstybė kasmet priversta dengti patiriamus neefektyviai veikiančių ūkių nuostolius.
Estijos valdžia prieš du dešimtmečius pradėjo vykdyti pieno ūkių pertvarką – priėmė sprendimą, kad prekiniai pieno ūkiai privalo veikti rinkos sąlygomis. Nuo 1995 m. iš 3000 prekinių pieno ūkių šiuo metu liko 648, kurie supirkimo rinkai sugeba patiekti dar daugiau pieno nei iki reformos. Šiuo metu Estija pagal vidutinio pieno ūkio dydį yra viena iš Europos Sąjungos lyderių.
Pavyzdžiui, palyginti su Estija, Lietuvoje ūkių yra 35 kartus daugiau – 23 tūkst. – tačiau jie parduoda vos dukart daugiau pieno, nei estai. Pieno ūkio dydis yra esminė konkurencijos pranašumo sąlyga – kuo ūkis gali pasiūlyti didesnį aukštos kokybės pieno kiekį, tuo mokama didesnė kaina už žaliavą. Estijoje per metus iš karvės vidutiniškai primelžiama po 8,8 tonos, Lietuvoje – po 5,7 tonos pieno.
Lietuvoje trūksta pieno
Lietuvos pieno pramonė 2004 m. perdirbo visą iš ūkininkų supirktą pieną. Vietinė pieno žaliava tuomet visiškai patenkino pieno perdirbimo įmonių poreikius, todėl iš užsienio pienas nebuvo importuojamas. Situacija netruko pasikeisti po metų – Lietuvos perdirbėjai pirmąkart susidūrė su vietinės pieno žaliavos stygiumi, todėl pradėjo jos importą. Šiuo metu Lietuvos ūkininkai pieno perdirbimo poreikius patenkina 80 proc., likusius 20 proc. šalyje perdirbamo pieno sudaro atvežtinė žaliava. Visas trūkstamas pienas importuojamas iš Latvijos ir Estijos.
Nuo 2006 m. Lietuvos žalio pieno užsienio prekybos balansas, rodantis eksporto ir importo skirtumą, pastoviai yra neigiamas ir jis kasmet auga. Tai reiškia, kad Lietuva daugiau importuoja pieno žaliavos nei eksportuoja. Grynasis pieno žaliavos importas į Lietuvą per pastaruosius dešimt metų išaugo dukart.
Dėl pieno trūkumo vidaus rinkoje lietuviškos pieno žaliavos eksportas nėra didelis ir sudaro apie 7 proc. nuo supirkto kiekio šalyje. Pavyzdžiui, latviai eksportuoja maždaug trečdalį visos ūkiuose pagamintos pieno žaliavos.
Lietuviai beveik visą žalią pieną eksportuoja į Lenkiją – nuo 2012 m. esame didžiausi šios šalies pieno tiekėjai iš užsienio kasmet parduodantys per 90 tūkst. tonų pieno. Panašu, kad dėl Lenkijos rinkos lietuviams ūkininkams teks rimtai pakovoti su latviais, kurie nuo 2014 m. iki 2016 m. žalio pieno eksporto apimtis į Lenkiją padidino 6 kartus iki 27 tūkst. tonų. Latviai iki 2015 m. buvo mažai reikšmingi pieno tiekėjai į Lenkiją. Dabar mūsų kaimynai įsitvirtino trečioje vietoje po čekų.
