Lietuvos moterys yra vienos labiausiai išsilavinusių Europos Sąjungoje, tačiau joms iki šiol sunku suderinti šeimą ir mėgstamą darbą ar karjerą – tarp visų šalies vadovų jų yra apie 40 proc., o atlyginimai vis dar mažesni nei vyrų. Ką moteriai reiškia pradėti verslą, savo kailiu patyrė ir neseniai 30-metį atšventusi vilnietė Vaida Šablinskienė. Atsisakyti stabilaus darbo įmonėje, kurioje ji praleido 8 metus, ir nerti į visiškai naują sritį buvo tikras iššūkis. Nekilnojamąjį turtą (NT) pardavinėjanti moteris neslėpė palaikymo dėl drąsaus sprendimo sulaukusi tik tuomet, kai verslas ėmė sektis.
Nors nuo mažens V.Šablinskienė svajojo apie teisininkės karjerą, viskas klostėsi pagal kitokį scenarijų. Baigusi teisę ji suprato, kad savęs šioje srityje nemato, tad pradėjo dirbti vienoje iš didžiausių logistikos įmonių. „Palaipsniui kilau karjeros laiptais – perėjau net keturias pozicijas, sekėsi labai gerai, tačiau mane varžė rutina ir rėmai. Darbas būdavo nuo aštuonių iki penkių, turėjau savo klientus, pas kuriuos vykdavau kiekvieną savaitę ir atlikdavau tuos pačius veiksmus. Jei pasistengdavau – gerai, jei darbą atlikdavau prasčiau – taip pat gerai. Nebuvo jokios motyvacijos stengtis. Toliau viskas vyko žaibiškai – vyras, du nuostabūs sūnūs ir graži idilė”, – pasakoja V.Šablinskienė.
Po tris su puse metų trukusios motinystės į buvusį darbą moteris negrįžo. Stabilų atlyginimą V.Šablinskienė iškeitė į nežinomybę ir, regis, neapsiriko. Beveik dvejus metus pagal individualios veiklos pažymą dirbanti jauna moteris paskaičiavo, kad vidutinis jos mėnesinis atlygis yra daugiau nei dvigubai didesnis nei statistinis Lietuvos vidutinis atlygis. Netrukus ji išvyks mokytis NT verslo subtilybių ir tobulinti žinių į Ameriką, kur už gerus darbo rezultatus ją siunčia agentūra.
– Kas nutiko per motinystės atostogas, kad nusprendėte kardinaliai pakeisti profesinę veiklą?
– Iš pradžių planavau, kad grįšiu į savo buvusią darbo vietą ir toliau kilsiu karjeros laiptais, tačiau iš visų pusių pradėjau girdėti, kad niekas manęs nenorės su dviem mažais vaikais, kurie nuolat sirgs. Ir tai mane baugino. Ilgainiui ir pati pradėjau galvoti, kad nieko nebemoku ir niekam nebebūsiu įdomi. Tai buvo labai sunkus periodas.
Deja, būdama namuose iki galo laiminga taip pat nesijaučiau. Manęs neslėgė ūkio darbai. Pati prižiūrėjau vaikus, neturėjau nei auklių, nei pagalbos iš tėvų, pagamindavau valgyti, susitvarkydavau ir vis galvodavau: o kas toliau? Sukausi greitai, todėl man likdavo dar daug laisvo laiko. Skaičiau, nėriau, susitikinėjau su draugėmis, tačiau vis kirbėjo jausmas, kad turiu laiko, energijos, bet nežinau, kaip ją panaudoti.
NT susidomėjau visiškai atsitiktinai. Pirkome sodybą ir man pasidarė labai įdomus pats paieškos procesas. O kai atvykome apžiūrėti vienos iš jų, mus pasitiko brokeriai – vyras ir žmona. Man padarė didžiulį įspūdį, kokie jie laisvi, įkvėpti, daro tai, kas jiems patinka, patys sau užsidirba, neturi labai griežtų rėmų. Iškart pajutau, kad noriu to paties. Tuoj po motinystės atostogų užsirašiau į brokerių kursus, praėjau apmokymus ir pradėjau dirbti.
– Kas buvo sunkiausia pradžioje?
– Sunkiausia buvo tai, kad iš pradžių nesulaukiau palaikymo iš artimųjų. Mano šeimos nariai visada dirbo samdomą darbą, kai labai aišku, kiek laiko dirbi ir kiek uždirbi. O čia viskas atvirkščiai. Tai verslas, kuriame iš pradžių privalai padaryti didžiulį įdirbį, investuoti daug pinigų, kad vėliau uždirbtum jų dar daugiau. Taigi man teko pačiai savimi tikėti. Iš pradžių dirbdavau labai daug, tikrai ilgiau nei po 8 valandas, dažnai ir savaitgaliais buvau retas svečias namuose. Teko daug investuoti į mokymus. Mama vis sakydavo, kad dirbu daug, o pinigus dar ir pradirbu, vis klausdavo, kam man to reikia.
Viskas priklauso nuo darbo rezultatų – kiek sandorių padarau. Ir tai man patinka. NT agentūroje „Capital“ pati sau esu vadovė, buhalterė ir darbuotoja. Darbo grafiką susidėlioju pagal savo asmeninius prioritetus. Jeigu reikia, galiu darbą baigti 15 valandą, tačiau būna, kad suplanuoju susitikimus vėlai vakare ar savaitgaliais. Žinoma, vis atsiranda mane smerkiančių kurie sako, kad mažai laiko praleidžiu su vaikais. Tačiau kodėl negaliu tvarkyti savo reikalų, kol jie, pavyzdžiui, miega? Be to, laikas su šeima būna daug produktyvesnis ir prasmingesnis, kai pats esi laimingas, o pavargusiems nuo nemėgstamo darbo norisi tik televizorių laisvu laiku spoksoti.
– Kas Jus šiuo metu labiausiai įkvepia?
– Man patinka pardavimo procesas, patinka sudaryti sandorius. Tačiau sandoriai – tik darbo rezultatas, jo vainikavimas, o labiausiai pasikraunu nuo bendravimo su žmonėmis. Aš iš tiesų noriu jiems padėti ir tai man suteikia labai daug energijos. Per dvejus metus daugybei žmonių esu padėjusi ir konsultavusi nemokamai, nes tikiu, kad ne viskas matuojama pinigais. Mano variklis – geras pojūtis, kai visos trys pusės – pirkėjas, pardavėjas ir aš – liekame laimingi ir patenkinti.
Taip pat man patinka kaskart perlipti per save ir kapstytis vis sudėtingesniuose procesuose. Tokiais atvejais padeda teisės studijos, nusimanymas dokumentacijoje. Labai svarbu išmanyti visą pardavimo procesą, taip pat turėti platų įvairių sričių specialistų ratą, į kuriuos gali kreiptis patarimo. Tai darbas, kuriame niekada negali saugiai jaustis žinių prasme, turi nuolat tobulėti ir keistis. Mūsų visuomenė vis labiau pripranta prie brokerių, vis dažniau renkasi šią paslaugą, todėl norėdamas išsiskirti privalai nuolat augti ir tobulėti, gilinti savo žinias, o mokytis man labai patinka. Mano manymu, tai svarbiausia asmenybės augimo sąlyga.
– Kaip per šiuos dvejus metus pasikeitė požiūris į brokerio darbą?
– Anksčiau man atrodė, kad brokeris yra komforto reikalas. Jeigu žmogus neturi laiko savo būsto pardavinėti pats, samdosi brokerį. Dabar žinau, kad geras brokeris sutaupo laiko, energijos ir pinigų. Aišku, suteikia ir komforto, bet tai antraeilis dalykas.
– Ar pasikeitė santykiai su vaikais?
– Taip, dabar jiems skiriu daugiau dėmesio ir tikro laiko. Kai būni namuose visą dieną, visiškai nereiškia, kad laiką leidi su vaikais. Valgio gaminimas, skaitymas, spoksojimas į televizorių, bendravimas su draugėmis nėra laiko leidimas su vaikais. Kai būnu su jais dabar, visas mano dėmesys skirtas tik jiems. Ir esu rami, kad jeigu jie susirgs, aš bet kada galėsiu deleguoti darbus asistentei, komandai ir išeiti bet kada namo, prieš nieką nesiteisindama.
– Jums labai greitai pradėjo sektis. Išduokite paslaptį, kaip Jums tai pavyko?
– Čia nėra jokios sėkmės – tai darbas, noras ir tinkama vieta. Man patinka tai daryti. O kai daug dirbi, stengiesi, visada bus geras rezultatas. Todėl, kai kyla kompetencija, šioks toks stabilumas atsiranda. Jau nebėra taip, kad kurį nors mėnesį neuždirbsi. Tu uždirbi visada, tik vieną mėnesį – daug, o kitą – šiek tiek mažiau.
Kad darbas būtų produktyvus, reikia išmokti planuoti savo dieną pačiam. Į mobilų telefoną esu atsisiuntusi puikią programą, kuri man labai padeda planuoti, nes kiekvienai sričiai (einamųjų darbų, sandorių, pirkinių ir t. t.) turiu atskirą skiltį, kurią nuolat peržiūriu, įvedu naujus dalykus, trinu padarytus darbus. Telefonas visada po ranka, todėl jame yra ir metiniai tikslai, ir mano mintys, ir mokesčiai, kuriuos turiu sumokėti, grožio procedūros, kokią knygą planuoju perskaityti, sporto valandos ir pan. Suplanuotus susitikimus man primena „google“ kalendorius. Produktyvumą didinu susitikimus ir apžiūras derindama tik tam tikrais vakarais. Esu paskyrusi 3-4 vakarus, kai tikrai esu tik su vaikais. Ką su jais veiksime, taip pat planuoju iš anksto. Žodžiu, mano paslaptis paprasta – užrašai, planai ir dar kartą užrašai.
– Ką galėtumėte patarti kitoms moterims, svajojančioms apie nuosavą verslą?
Pirmiausiai klausyti savo širdies, o ne aplinkinių. Antras žingsnis – detaliai aprašyti savo svajonę ar tikslą ant popieriaus ir po truputį pradėti įgyvendinti. Pavyzdžiui, išsirinkti patikimą NT kompaniją, pasikalbėti su jai priklausančiais žmonėmis, įveikti mokymų etapą, o tuomet imtis naujos veiklos. O geriausias laikas permąstyti savo gyvenimą yra motinystės atostogos.
Vaida Šablinskienė
