Dekoltuotos, ilgos, puošnios senovinės suknios ir aksesuarai džentelmenams – tokiu garderobu praturtėjo Raudondvario dvaro drabužinė. Jos durys atviros visiems, kurie susivilios smagiu žaidimu: persirengti ir trumpam pavirsti dvaro aristokratais.
„Visos ir visi norintieji su šiais kostiumais gali vaikščioti po Raudondvario dvaro parką, fotografuotis asmenukėms ar pas mus užsisakyti profesionalią fotosesiją, surengti mergvakarį, iškylą ant vejos – kas tik šaus į galvą“, – tvirtina Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Aistė Sinkevičienė.
Prieš suveržiant taliją suknia ar užsivožiant katiliuką ir paimant į rankas grakščią lazdelę verta įsiklausyti, ką apie kilmingųjų papročius pasakoja grafienė Rozalija – Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkė-gidė Lina Čekanauskienė.
Visada manėte, kad grafų ar kunigaikščių gyvenimas buvo tik vartymasis pūkų pataluose, tarnų šokdinimas, arbatėlės, medžioklės, jodinėjimas, puotos, flirtas ir kiti turtingų lepūnėlių gyvenimo smagumai? „Ne, – griauna mitą L.Čekanauskienė. – Dvarininkų vaikai buvo auklėjami griežtai. Gimė kūdikis – ir iškart atiduodamas žindyvei. Vėliau – auklei, o dar vėliau – guvernantei ar guvernieriui. Mergaitė būdavo ruošiama būti gera dvarininko žmona ir jo palikuonių gimdytoja – nepriekaištingų manierų, mokanti kelias kalbas, piešti, muzikuoti, šokti, bet nuolanki, paklusni ir pamaldi. Berniukas buvo mokomas būti šeimos maitintoju, turto gausintoju ir kariu. Kiekvienas bajoras pirmiausiai buvo karys.“ XIX a., kai karų Lietuvoje praktiškai nebuvo, guvernieriaus paruošti bajoraičiai važiuodavo į užsienį studijuoti teisės arba žemės ūkio mokslų, kad grįžę į savo dvarus galėtų juos plėsti, diegti naujoves ir didinti pajamas.
„Na, gerai, dvarininkų gyvenimas buvo ne vien pareigos, – lengviau atsidusti leido L.Čekanauskienė. – Būdavo ir puotų, viešnagių, medžioklių – kur, jei ne jose, miklins ranką ir akies taiklumą jaunieji ponaičiai? Dvaro gyvenimas buvo skirstomas į du sezonus: vasaros ir žiemos. Rudeniui ir žiemai provincijų dvarininkai važiuodavo į sostinę Vilnių, ten nuo Kalėdų iki gavėnios vykdavo karnavalai. Juose jaunimas turėdavo prisistatyti aukštuomenei – sublizgėti manieromis, laikysena, išvaizda, etiketo, bendravimo, šokių žingsnelių išmanymu, nes vyresnioji karta čia dairydavosi antrosios pusės dukteriai arba sūnui. Pavasario-vasaros sezonas vėl sutraukdavo dvarininkus į provincijos dvarus. Jie vykdavo vieni pas kitus pasisvečiuoti. Ir ne parai ar savaitei, o kokiam mėnesiui. Medžioklės, skaitymo vakarai, viešnagės. Moterys siuvinėdavo. Damoms siuvinėti būdavo labai populiaru. Atsisiųsdavo iš užsienio, dažniausiai iš Berlyno, brėžinių, karoliukų, medžiagos. Siuvinėjimas ugdo kantrybę, lavina skonį. O šito moteriai reikėdavo. Tiesą sakant, reikia visais laikais.“
XIX a. viduryje Raudondvario dvaras išgyveno savo aukso amžių. Dvarą įsigijo Tiškevičiai. Tai buvo tuo metu daug dvarų valdanti giminė, turinti didžiausią politinę įtaką Lietuvoje. 1831 m. per dalgininkų sukilimą Raudondvario dvare buvo apgadintas pagrindinis rūmas, sudeginti ūkiniai pastatai, Benediktas Emanuelis Tiškevičius ėmėsi savo rūmų atstatymo darbų. Rūmai įgavo nebe tą buvusią Renesanso išvaizdą, o tapo tokie, kaip diktavo tuometė mada ir šeimininko skonis. Puošnumo buvo į valias. Ampyro stiliaus kambariai. Išaugo arklidės, oficina, oranžerija, ledaunė. Grafas turėjo didelius medžioklės plotus, fazanynus ir tuo didžiavosi. Dvare vykdavo puotos. Į jas suvažiuodavo aplinkinių dvarų bajorai su gausiom palydom.
„Prieš rengiantis dvarininko kostiumu reikia atminti, kad drabužiais mes kuriame emociją, – aiškina gidė. – Kai aš velkuosi grafienės suknią, žinau, jog turiu pasitempti, ištiesti nugarą, nes atvykęs šokių mokytojas mane vertė po valandą vaikštinėti su knyga ant galvos, kad mano stuomuo būtų tiesus, kad aš judėčiau gražiai, plastiškai, kad eičiau taip, jog atrodytų – žemę glostau kojomis. Štai taip merginos, apsirengusios dvariškais drabužiais, turi judėti. Vyrams tas pats. Jeigu pasiėmei į rankas lazdelę, privalai atminti, kad su nešvariom panagėm tokie dalykai nedaromi. Ponai žinodavo, kad prakaituotos rankos negalima dėti ant moters nugaros. Tam reikalingos pirštinės. Elegantiškas galvos apdangalas verčia vyrą pakelti smakrą, o ne eiti nuleidus galvą tarsi ieškotum centų. Nuo šito reikėtų pradėti – nuo savijautos: aš esu bajoras.“
Būdavo reglamentuota, kada bučiuoti ranką ir kam bučiuoti. Pavyzdžiui, panelei rankos bučiuoti negalima. Ji turi užaugti, tam subręsti. Galima bučiuoti ponios ranką, pageidautina, apmautą pirštinaite. Lengvai, grakščiai paliesti ją lūpomis. Jokių pakšt-pakšt į skruostus. Jei poną ar ponaitį apima didžiulis noras šiltai pasisveikinti, galima ir viso labo tik mandagiai linktelėti, o dama padarys reveransą. Štai ir visi pakšt-pakšt.
Be skrybėlaitės, kaip ir be kojinių, pirštinaičių rodytis viešumoje būdavo nepadoru. Kad panelės ar ponios apranga ir šukuosena deramai atrodytų, rūpindavosi jos kameristė. Asmeninė kameristė dvarininkaitei – tai kaip šiandieninis stilistas.
Per didelis liesumas buvo laikomas trūkumu. Per didelis antsvoris – taip pat. Žydinti, graži, daili moteris – štai kas traukdavo akį. Valgis turėdavo būti saikingas, nepaisant, kad jo dvare netrūko. Grafams nebuvo problema iš kažkur kažką atsivežti – nuo vynų iki egzotiškų vaisių, saldumynų.
Įdegis? Šiukštu. Įdegti galėjo sau leisti tik valstietės, dirbančios laukuose. Ponios ir panelės oda privalėjo būti balta kaip pieno puta. Vietoj įdegio aliejaus – elegantiškas skėtis nuo saulės. Ir vėduoklė. Ne tik vėsinti veidui bei iškirptei. Vėduoklės būdavo ženklų abėcėlė. Jų pagalba buvo flirtuojama, be žodžių sakoma „taip“ ir „ne“, atstumiama ar mezgama pažintis. Vėduokle, kuri iš Persijos per Europą atkeliavo į Lietuvą, dama ir į pasimatymą galėdavo pakviesti, ir pasakyti „myliu jus“ arba „nekenčiu, atstokit“. Vėduoklės turėdavo būti geros kokybės, kad labai greitai išsiskleistų ir susiskleistų. Iš šilko, dramblio kaulo, plunksnų. Ir tapytos, ir siuvinėtos. Tai buvo meno kūrinys ir pagrindinis flirto įrankis.
Medžiokles ir puotas mėgęs grafas Jonas Benediktas Tiškevičius ir grafienė Rozalija buvo paskutiniai šeimininkai, kurie prieš Pirmą pasaulinį karą užvėrė Raudondvario dvaro vartus. Su jų išvažiavimu baigėsi dvaro gyvenimas. Grafas buvo nuotykių mėgėjas, o grafienė Rozalija – švelni, mandagi būtybė. Jai su Benediktu Jonu reikėjo daug kantrybės, bet tai netemdė grafienės žavesio ir elegancijos.
Pasijusti grafais, persirengus kilmingųjų kostiumais, Raudondvario dvare jau pabandė ne tik tautiečiai, bet ir į Kauno rajoną atvykusi vokiečių delegacija. Svečiai pripažino, kad tai itin smagi pramoga.
Edmundas Mališauskas
Kauno rajono savivaldybės mero patarėjas
